Nors XX amžiaus pradžioje buvo daug estetiškai įtakingų biuro kėdžių, tai buvo žemiausias ergonomiško dizaino taškas.Pavyzdžiui, Frankas Lloydas Wrightas sukūrė daugybę įspūdingų kėdžių, tačiau, kaip ir kiti dizaineriai, jam labiau rūpėjo kėdžių puošyba, o ne ergonomika.Kai kuriais atvejais jis atsižvelgė į žmogaus veiklą.1904 m. Larkin Building kėdė buvo skirta mašininkams.Kai mašininkė palinksta į priekį, palinksta ir kėdė.
Dėl prasto kėdės, kuri vėliau buvo pavadinta „savižudžių kėde“, stabilumo Wright gynė savo dizainą, sakydamas, kad tai reikalauja geros sėdėjimo pozos.
Jo pagaminta kėdė įmonės pirmininkui buvo pasukama ir reguliuojama jos aukštis, buvo laikoma viena didžiausių biuro kėdžių.Kėdė dabar yra Metropoliteno meno muziejuje.
1920-aisiais mintis, kad patogiai sėdint žmones tinginiavo, buvo tokia paplitusi, kad gamyklų darbuotojai sėdėdavo ant suolų be atlošo.Tuo metu vis daugėjo skundų dėl mažėjančio produktyvumo ir darbuotojų ligų, ypač tarp dirbančių moterų.Taigi, kompanija Tan-Sad į rinką išleido sėdynę, kuri gali reguliuoti atlošo aukštį.
Ergonomika pamažu išpopuliarėjo tuo metu XX amžiaus šeštajame ir šeštajame dešimtmečiuose, tačiau terminas atsirado daugiau nei 100 metų anksčiau ir išpopuliarėjo tik antrojo pasaulinio karo metu.Tyrimai parodė, kad po Antrojo pasaulinio karo daugeliui darbų reikėjo sėdėti.1958 m. MAA kėdė, sukurta Hermano Millerio dizainerio George'o Nelsono, buvo nauja tuo, kad jos atlošas ir pagrindas buvo pakreipti atskirai, o tai sukuria naują žmogaus kūno patirtį darbe.
Aštuntajame dešimtmetyje pramonės dizaineriai susidomėjo ergonomikos principais.Yra dvi pagrindinės ikoninės amerikiečių knygos: Henry Dreyfuss „Žmogaus matas“ ir Nielso Diffriento „Žmogaus mastelis“ iliustruoja ergonomikos subtilybes.
Jau dešimtmečius kėdę sekęs ergonomikas Rani Lueder mano, kad dviejų knygų autoriai tam tikrais atžvilgiais pernelyg supaprastina, tačiau šios supaprastintos gairės padeda tobulinti kėdę.Devenritteris ir dizaineriai Wolfgangas Muelleris ir Williamas Stumpfas, įgyvendindami šias išvadas, išrado metodą, kaip panaudoti formuotas poliuretano putas kūno palaikymui.
1974 m. šiuolaikinės gamybos magnatas Hermanas Milleris paprašė Stumpfo panaudoti jo tyrimus kuriant biuro kėdę.Šio bendradarbiavimo rezultatas buvo Ergon Chair, pirmą kartą išleista 1976 m. Nors ergonomikos ekspertai nesutinka su kėde, jie nesutinka, kad ji ergonomiką atnešė masėms.
Ergon kėdė yra revoliucinė inžinerijos požiūriu, tačiau ji nėra graži.1974–1976 m. Emilio Ambasz ir GiancarloPiretti sukūrė „Kėdės kėdę“, kuri sujungia inžineriją ir estetiką ir atrodo kaip meno kūrinys.
1980 m. darbas biure buvo sparčiausiai augantis JAV darbo rinkos segmentas.Tais metais norvegų dizaineriai Peteris Opsvik ir Svein Gusrud sugalvojo alternatyvų nugaros skausmų, lėtinio sėdėjimo prie stalo ir kitų sveikatos problemų sprendimą: nesėdėkite, atsiklaupkite.
Norvegiškoje Balans G kėdėje, kurioje atsisakoma tradicinės stačios sėdėjimo padėties, naudojamas kampas į priekį.Balans G sėdynė niekada nebuvo sėkminga.Imitatoriai masiškai gamino šias kėdes, rimtai nesvarstydami apie dizainą, todėl nuolat gausėja skundų dėl kelių skausmo ir kitų problemų.
Devintajame dešimtmetyje kompiuteriams tapus svarbia biurų dalimi, padaugėjo pranešimų apie su kompiuteriu susijusius sužalojimus, o daugelis ergonomiškų kėdžių konstrukcijų leido laikytis daugiau pozų.1985 m. Jerome'as Congletonas sukūrė „Pos“ sėdynę, kurią jis apibūdino kaip natūralią ir nulinę gravitaciją ir kurią taip pat ištyrė NASA.
1994 m. Hermano Millerio dizaineriai Williamsas Stumpfas ir Donaldas Chadwickas sukūrė Alleno kėdę – bene vienintelę ergonomišką biuro kėdę, žinomą išoriniam pasauliui.Kėdės naujovė yra ta, kad ji palaiko juosmeninę stuburą, o lenktoje nugaroje implantuota formos pagalvėlė, kuri gali keistis kartu su kūnu ir prisitaikyti prie įvairių padėčių, nesvarbu, ar gulint kalbėti telefonu, ar pasilenkus į priekį spausdinant.
Visada atsiranda dizaineris, kuris tyrinėdamas prisigeria, sukasi ir spjauna pasauliui į veidą.1995 m., praėjus vos metams po Allen kėdės pasirodymo, Donaldas Juddas, kurį Jenny Pinter vadino menininke ir skulptore, padidino atlošą ir padidino sėdynės manevringumą, kad sukurtų tiesią, dėžę primenančią kėdę.Paklaustas apie patogumą, jis tvirtino, kad „tiesios kėdės geriausiai tinka valgyti ir rašyti“.
Nuo Alleno kėdės įvedimo buvo daug įspūdingų kėdžių.Tuo tarpu žodis ergonomika neteko prasmės, nes yra daugiau ir geresnių tyrimų nei bet kada anksčiau, tačiau vis dar nėra standarto, kaip nustatyti, ar kėdė yra ergonomiška.
Paskelbimo laikas: 2023-06-16